APIE EKSPOZICIJAS
MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUS
V. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas
Pranešame, kad dėl muziejaus rekonstrukcijos darbų neveikia „XX a. pradžios Lietuvos dailės“, „Senosios Lietuvos dailės (XVI – XIX a.)“ bei „Lietuvių liaudies meno“ ekspozicijos.
M. K. ČIURLIONIO TAPYBA IR GRAFIKA
1969 m. naujame centrinių rūmų priestate (architektas F. Vitas) įrengta M. K. Čiurlionio kūrinių galerija. 1999 m. ji buvo uždaryta rekonstrukcijai (projekto autoriai architektai G. Janulytė-Bernotienė, G. Balaišis ir E. Balaišienė). 2003 m. lankytojus pakvietė pagal šiuolaikinius muziejinius reikalavimus atnaujintos M. K. Čiurlionio galerijos patalpos.
Jo dailės kūriniuose susilieja XIX – XX a. sandūroje vyravusios meno srovės – simbolizmas, romantizmas, secesija, pastebimos ir naujos meno krypties – abstrakcionizmo – užuomazgos. Kai kurie menotyrininkai Čiurlionį vadina abstraktaus meno pradininku ir jo kūrybą lygina su V. Kandinskio, A. Bioklino, O. Redono, M. Klingerio, E. Muncho kūriniais.
Čia eksponuojama didžioji genialaus lietuvių menininko M. K.Čiurlionio (1875–1911) kūrybinio palikimo dalis.
Čiurlionio paveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas, sukeliantis vaizdo, tapyto lyg iš paukščio skrydžio, įspūdį. Paveikslams suteikiamas kosminio regėjimo, gilaus vidinio susikaupimo atspalvis. Dailininką domina Visatos radimosi, jos sandaros, pasaulį valdančios dvasios klausimai, gamta ir jos ciklai, žmogaus gyvenimo prasmė, psichologinės būsenos ir būties evoliucija, galimybė įgyvendinti muzikinės kūrybos principus dailėje.
Čiurlionis buvo ir vienas pirmųjų lietuvių grafikų. Jo grafikos kūryba – fluorofortai ir tušo grafika. Čia galima rasti taikomosios grafikos, originalių kompozicijų ir kai kurių paveikslų atkartojimų.
M. K. Čiurlionio muzikinis palikimas sudaro lietuviškos profesionaliosios muzikos pagrindą. Tai simfoninės poemos, kūriniai fortepijonui, chorams, vargonams ir styginių kvartetui. Čiurlionio muziko kūrybinė veikla tęsėsi kiek ilgiau nei Čiurlionio dailininko, tačiau truko vos penkiolika metu. Per šį laikotarpį menininkas sukūrė per 350 kompozicijų. Muzikos salėje galima pasiklausyti M. K. Čiurlionio muzikos kūrinių įrašų, čia rengiami ir fortepijono muzikos koncertai.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus yra vienintelė vieta pasaulyje, kur sukauptas beveik visas įžymiausio lietuvių dailininko, kompozitoriaus, literato ir visuomenės veikėjo kūrybinis palikimas.
Šiuo metu muziejuje saugoma 220 M. K. Čiurlionio tapybos darbų, 52 grafikos kūriniai, 10 piešinių albumėlių, fotografijos ir kita gausi archyvinė medžiaga.
LIETUVIŲ LIAUDIES MENAS Ekspozicija laikinai neveikia.
Nacionaliniame M. K . Čiurlionio dailės muziejuje, kuriame eksponuojama M. K. Čiurlionio kūryba, svarbią vietą užima XIX a. – XX a. pr. lietuvių liaudies meno rinkinys. Čia eksponuojama vaizduojamoji (skulptūra, tapyba, medžio raižiniai) ir taikomoji dailė (keramika, darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai).
Eksponatai į muziejų pateko iš ekspedicijų, o taip pat pavienių asmenų ir dailininkų: A. Varno, B. Buračo, A. Žmuidzinavičiaus, K Šimonio ir kitų. Šiandien rinkinį sudaro 51 924 eksponatų, (3 653 vnt. skulptūrų, 900 vnt. prijuosčių, 319 vnt. medžio raižinių, 27 000 negatyvų). Tai svarbios Lietuvos kultūros istorijos vertybės.
Nedidelėje Lietuvos teritorijoje per ilgus šimtmečius susiklostė penkios etnografinės sritys: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija, Mažoji Lietuva. Etniniai savitumai pastebimi baldų puošyboje, audiniuose, architektūroje, memorialiniuose paminkluose. Žemaitijoje statyta daug koplytėlių, Aukštaitijoje paplito stogastulpiai, daugiaaukščiai koplytstulpiai, vėliau – puošnūs kryžiai. Dzūkijoje kryžiai dažnai dekoruoti stilizuotais Kristaus kankinimo įrankius vaizduojančiais motyvais. Klaipėdos krašte ant kapo būdavo statomos paminklinės lentos. Šie paminklai buvo skirti svarbiems šeimos ir visuomenės gyvenimo įvykiams. Skulptūra buvo derinama su mažąja architektūra ir per ją – su aplinka, o kartu išreiškė ir pagrindinį viso paminklo idėjinį turinį. Formos atžvilgiu dominuoja pusiau tūrinė skulptūra, kurioje, kaip įprasta, modeliuojama tik priekinė dalis. Skulptūros siužetuose ryškūs to laiko įvykių (XIX a. baudžiavos, nacionalinės priespaudos, spaudos draudimo, sukilimų, tremties) atspindžiai. Dažnai vaizduojami šventieji: Šv. Marija, Šv. Jurgis, Šv. Izidorius, Šv. Florionas; taip pat liaudies kultūroje įsišaknijęs Rūpintojėlio vaizdavimas. Skulptūra savita etnogrfiškumu, kurį itin pabrėžia išraiškinga polichromija.
Ši ekspozija susipažindina tik su dalimi pačių gražiausių muziejuje saugomų tradicinės liaudies kūrybos pavyzdžių. Siekta atrinkti būdingiausius etnografinių sričių bruožus atskleidžiančius eksponatus. Iš savo protėvių paveldėjome nuostabų ir išties savitą kūrybinį palikimą. Tikime, jog domėjimasis tautos liaudies menu, palaiko jos kultūrinį tęstinumą.
Iš visų medžio dirbinių išsiskiria verpimo, audimo ir skalbimo įrankiai. Savo archaiškumu, dekoratyvumu pasižymi verpstės, puoštos apskritimais, segmentinėmis žvaigždutėmis, augalo ir paukštelio motyvais. Verpsčių, kaip skoptųjų, bei tošies dirbinių, daugiausiai išliko Aukštaitijoje. Prieverpsčių, kurios atsirado drauge su verpimo rateliu, gausu Žemaitijoje. Jos daug grakštesnės už verpstes, jų formos, puošimo būdai bei raštai įvairesni.
Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose, kuriais puoštas būstas, rengta šeima. Moterys pačios augino ir ruošė žaliavą (linus, kanapes, vilną), dažė ją augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžio žieve, verpė ir audė ploniausias drobes. Gražiausi audiniai ir drabužiai buvo skirti šventėms ir apeigoms.
Medžio raižiniai itin paplitę Žemaitijoje. Raižiniai tiek turiniu, tiek menine forma artimi liaudies skulptūrai bei tapybai. Raižiniuose pavaizduoti įvairūs šventieji, dažnai jie – globėjai nuo bado, ligų, gaisrų, taip pat dažnos socialinės ir moralinės temos („Paskutinis teismas“, „Blaivybės įvedimui paminėti 1858 m.“).
Ekspozicijoje rodoma tapyba ant lentos, drobės, poperiaus, atliekama aliejiniais dažais ar tempera. Kūriniai skirti koplytėlėms, bažnyčioms ar gyvenamųjų namų interjerams. Sužetuose dažniausiai sutinkamos tos pačios asmenybės, kaip ir raižiniuose bei skulptūroje. Šių kūrinių autoriai – savamoksliai, daguma nežinomi.
Ekspozicijoje pristatoma dalis A. Varno rinkinio fotografijų. Muziejuje saugoma 1700 tapytojo ir grafiko A. Varno (1879–1979) stiklo negatyvų, 380 fotografijų.
SENOJI LIETUVOS DAILĖ (XVI–XIX a.) Ekspozicija laikinai neveikia.
Šalies meniniame gyvenime dalyvavo ne tik vietos meistrai, bet ir užsienio pakviesti dailininkai – Georgas Danielis Schultzas, Johannas Baptistas Lampis. Ekspozicijoje yra ir Vilniaus meno mokyklos atstovų – Karolio Rypinskio, Vincento Dmachausko, Jono Rustemo – tapyti portretai. Eksponuojami Peterburgo dailės akademijos auklėtinių, naujojo akademizmo atstovų Tado Goreckio, Ivano Chruckio, Alberto Žameto-Žemaičio, romantiko Mykolo Elvyro Andriolio bei Vakarų Europos realizmo atstovo Edvardo Mato Riomerio darbai.
Senųjų Lietuvos tapytojų darbus papildo dvi išskirtinio grožio medžio skulptūros, tauriausi Lietuvos bažnytinio meno pavyzdžiai – gotikinės Madonos.
XX a. PRADŽIOS LIETUVOS DAILĖ Ekspozicija laikinai neveikia.
(Ars'o kūryba, Kauno meno mokykla)
Ekspozicijoje – XX a. pirmos pusės lietuvių tapybos aukso fondas. Greta buvusių Kauno meno mokyklos dėstytojų – Justino Vienožinskio, Adomo Varno, Kajetono Sklėriaus, Jono Šileikos, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko – kūrybos eksponuojami 4-ojo dešimtmečio „Ars“ ir „Nepriklausomųjų“ grupuočių atstovų – Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio, Juozo Mikėno, Leonardo Kazoko, Jono Vaičio, Adolfo Valeškos ir kitų dailininkų – kūriniai, pasižymintys individualia raiška ir drąsiais eksperimentais.
Meninių grupuočių nariai propagavo modernią ir tautišką dailę, skelbė individualumo, naujumo, originalumo, meninės laisvės idėjas, puoselėjo antinatūralistines, antiakademines estetines nuostatas. Savo kūrybos stilistiką dailininkai formavo veikiami Paryžiaus mokyklos tendencijų, Art deco ir neoklasicizmo pavyzdžių bei vietinės tautodailės principų.
MYKOLO ŽILINSKO DAILĖS GALERIJA
Nepriklausomybės a. 12, LT-44311 Kaunas
Senovės pasaulio meno ekspozicijos pagrindą sudaro vienintelė Lietuvoje Senovės Egipto kultūros paminklų kolekcija. Čia pristatomi Naujosios karalystės (XIII – IX a. pr. Kr.) ir helenizmo laikų (IV – II a. pr. Kr.) kūriniai: sarkofagai, pomirtinės kaukės, mumija, ušebtai, įvairūs amuletai, papuošalai, unikalus papiruso fragmentas iš „Mirusiųjų knygos“.
Šalia – antikinė keramika, aliejainės lempelės, romėnų stiklo dirbiniai ir monetos. Antikinės keramikos rinkinys stebina formų įvairove, menišku juodfigūriu ir raudonfigūriu dekoru. Šie įvairiausios paskirties indai žiesti ar lieti Senovės Graikijoje bei Romoje IV a. pr. Kr. – VII a.
Didžioji taikomosios dailės ekspozicijos dalis skirta XVII a. II p. – XX a. I p. Kinijos, Japonijos ir įvairių Europos šalių fajanso bei porceliano dirbiniams. Čia nuosekliai supažindinama su šių keramikos rūšių ištakomis, raida ir stilių ypatumais – pradedant rytietiškais pavyzdžiais, Delfo fajanso gaminiais, italų majolika, Meiseno, Sevro, kitų Europos porceliano manufaktūrų dirbiniais ir baigiant art nouveau bei art deco dvasia dekoruotu porcelianu.
Taikomosios dailės ekspoziciją papildo XVIII a. pab. Karališkose Obiusono dirbtuvėse nuausti dekoratyvūs sieniniai kilimai, XVII – XX a. pr. baldai, laikrodžiai, mažojo metalo plastika, stiklo dirbiniai.
EUROPOS VAIZDUOJAMOJI DAILĖ XVI–XX a.
Dvylikoje M. Žilinsko dailės galerijos salių jus pasitiks plati XVI a. pab. – XX a. Europos vaizduojamosios dailės kolekcija - nuo vėlyvojo renesanso, baroko, klasicizmo iki romantizmo, simbolizmo, impresionizmo bei nuo Art Nouveau iki XX a. antros pusės dailės tendencijų.
Antrame aukšte galima susipažinti su pagrindinių XVI a. pab. – XVIII a. Vakarų Europos mokyklų – Italijos, Flandrijos ir Olandijos, taip pat Prancūzijos bei Vokietijos – dailininkų kūriniais. Tarp jų pažymėtini Gulio Cesare’io Procaccinio, Francesco Rusticio, Lucaso Giordano, Francesco Romanellio, Jose de Riberos, Peterio Paulo Rubenso, Esaiaso van de Veldes ir kitų autorių darbai.
Svariai pristatoma ir krypčių bei tendencijų gausa pasižyminti XIX a. Europos dailė. Ją reprezentuoja Bertelio Thorvaldseno, Jeano Baptiste’o Camille’o Coroto, Juleso Dupre, Auguste’o Rodeno, Arnoldo Bocklino, Maxo Klingerio ir mažiau žinomų menininkų kūriniai.
Trečiame galerijos aukšte eksponuojama XX a. užsienio dailė. Čia pristatomas gausus šio amžiaus pirmos pusės belgų dailės rinkinys ir to paties laikotarpio Latvijos bei kitų Pabaltijo šalių dailininkų darbai. Kitoje salėje eksponuojami XX a. I p. Europos kraštų menininkų kūriniai. Čia greta italų, prancūzų, vengrų paveikslų rasite ir tokių garsių vokiečių menininkų, kaip Maxo Liebermanno, Loviso Corintho, Karlas Hoferio, kūrinių.
Minėtus rinkinius papildo su naujausiais dailės ieškojimais supažindinantys paskutiniųjų XX a. dešimtmečių darbai, sukurti Vokietijos, Norvegijos, Belgijos, Anglijos, Prancūzijos ir kitų Europos kraštų menininkų.
Galerijos požemiuose įsikūręs „Muziejus neregiui“ – tai galimybė nereginčiam muziejaus lankytojui taktiliniu būdu susipažinti su moderniuoju ir šiuolaikiniu menu. Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus – vienintelis muziejus Lietuvoje, turintis nuolat veikiančią ekspoziciją, skirtą akliesiems. Patys neregiai tvirtina, kad tokios parodos dar nėra ir Europos muziejuose.
„Muziejaus neregiui“ ištakos siekia 1997 metus, kai Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta pirmoji Europoje paroda neregiams „Šeštojo pojūčio beieškant“, vėliau – akcija „Dienos sapnai“ (2002), edukaciniai projektai „Grafika. Nuo raižinio iki...“ bei kiti, kuriuose lankėsi ir aklieji. Tai buvo intuityviai gimę inovaciniai renginiai, paremti moraline, humaniška nuostata ir kūrybingumu.
Rengiant tokio pobūdžio parodas teko įsigilinti į nereginčio žmogaus egzistenciją, suvokti jo gyvenimo būdą, vengiant spekuliatyvių tokios situacijos momentų. Pavyzdžiui, buvo suvokta, kad neetiška vietoj originalaus kūrinio neregiui pateikti originalo kopiją, muliažą arba kitaip jį klaidinti; kad nebūtina pataikauti nereginčiam lankytojui; kad nėra skirtumų tarp reginčio ir aklojo žmogaus, išskyrus vienintelį – regos aspektą.
Parodoje „Muziejus neregiui“ eksponuojami tik originalūs kūriniai – skulptūra, tapyba, grafika, tekstilė, meninis stiklas bei šiuolaikinio meno pavyzdžiai – instaliacijos ir objektai, atspindintys medžiagų, technikų ir žanrų įvairovę, skirtingą autorių kūrybinį mąstymą.
Parodos koncepcija pasižymi aiškia orientacija į silpnai reginčius ir visiškai aklus žmones: jos eksponatai bei architektūra formuojama atsižvelgiant į specifinius nereginčiųjų poreikius ir lūkesčius, išnaudojant taktilinį principą bei kitus subtilius momentus. Visus kūrinius galima liesti rankomis, „nuskaityti“ pirštais; darbų forma yra reljefiška (tapyba – pastozinė; vietoj grafikos atspaudų – klišės su įrėžtu piešiniu; dominuoja skulptūra ir objektai, palankiausi taktiliniam suvokimui; etiketės pristatomos Brailio raštu). Be lytėjimo remiamasi kitais sensoriniais pojūčiais – klausa, uosle (t.y. eksponatai turi garso instaliacijas, skleidžia aromatą). Kūrinių siužetai pritaikyti ir suaugusiems, ir vaikams.
Parodai yra sukurta speciali edukacinė programa, skirta neregiams: kūrinius pristato tam paruošti akluosius žiūrovus pasitinkantys gidai.
2011 m. paroda „Muziejus neregiui“ buvo papildyta naujais kūriniais. Ekspoziciją praturtino Nacionalinės premijos laureato Leono Striogos skulptūra „Autoportretas su triušiais“, tapytojo Arvydo Brazdžiūno-Dusės sieninė tapyba „Paveikslo parafrazė“, menininkų Auksės Petrulienės ir Dariaus Petrulio instaliacija „Herbariumas“, skulptoriaus Danieliaus Sodeikos instaliacija „Viskas turi prasmę“. Stiklo menininkas Artūras Rimkevičius autorine technika sukūrė etiketes Brailio raštu.
Projektas įgyvendintas remiant Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondui Lietuvoje.
Parodą galima aplankyti iš anksto užsiregistravus tel: 8 37 229475.
Projekto rengėjas – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.
Projekto partneriai: Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Parodos „Muziejus neregiui“ iniciatorė ir kuratorė – menotyrininkė Violeta Jasevičiūtė.
KAUNO PAVEIKSLŲ GALERIJA
K. Donelaičio g. 16, LT-44311 Kaunas
XX AMŽIAUS 7-8-OJO DEŠIMTMEČIŲ LIETUVIŲ DAILININKŲ KŪRINIAI
Ekspozicija supažindina su iškiliausių to meto lietuvių dailininkų A. Gudaičio, L. Surgailio, L. Tuleikio, A. Švėgždos, V. Karatajaus, J. Švažo, A. Stasiulevičiaus, V. Kisarausko, A. Kuro, L. Drazdauskaitės ir P. R. Vaitekūno tapyba, atspindinčia pagrindines šio laikotarpio dailės tendencijas: glaudų ryšį su XX a. pradžios tradicija ir savitas iš Vakarų atklystančias modernaus meno interpretacijas.
Ekspozicijoje lankytojai pamatys gan plačią lietuvių, likimo išblaškytų po visą pasaulį, kūrybos panoramą. Svetur susipažinę su modernistinėmis pasaulio dailės kryptimis, dauguma dailininkų subrandino savitą stilių.
Čia eksponuojami tapybos, skulptūros, tekstilės, keramikos darbai. Šalia dailės klasikų A. Galdiko, V. Vizgirdos, A. Valeškos, A. Vesčiūno kūrinių regime ir J. ir J. Janavičių, V. Krištolaitytės, V. Sakalo ir kitų autorių darbus. Kasmet pasaulio lietuvių dailės rinkinį papildo nauji kūriniai, todėl ekspozicija nuolat atnaujinama.
FLUXUS
Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetas
Kaune gimusio avangardinio judėjimo pradininko, visame pasaulyje garsaus Jurgio Mačiūno (1931–1978) kabinetas atidarytas 1999 m. vasario 16 d. Jame eksponuojami J. Mačiūno, Jono Meko, Josepho Beuyso, Mieko (Chieko) Shiomi, Beno Vautiero, George‘o Brechto ir kitų Fluxus judėjimo dalyvių kūriniai – netradicinės knygos, pašto meno pavyzdžiai, spaudiniai, objektai ir t.t. Greta – lietuvių autorių (Jolantos Janavičienės, Jurgio Janavičiaus, Redo Diržio, Naglio R. Baltušniko, „Post-Ars“ grupės, Kęstučio Grigaliūno darbai, dedikuoti šiam judėjimui.
Didžiojo meno reformatoriaus kauniečio Jurgio Mačiūno Fluxus kabinete pristatoma judėjimo istorija, ekspozicija nuolat papildoma naujais darbais.
Ay-O ir Takako Saito
Šie du Jurgio Mačiūno kolegos, atvykę aplankyti garsiojo fluxininko gimtojo miesto, nusprendė specialiai sukurti darbus jo atminimui ir palikti Paveikslų galerijoje.
Instaliacija „Juodoji skylė“, kurią Jurgiui Mačiūnui paskyrė žinomas japonų menininkas ir J. Mačiūno bendražygis Ay-O – įdomus pagrindinio galerijos holo akcentas. Galerijai taip pat dovanotos Takako Saito instaliacijos „You+Me Shop“ ir „Mano mano Theatre“.
ALGIMANTO MIŠKINIO KOLEKCIJA
Galerijos trečiajame aukšte eksponuojamos prof. Algimanto Miškinio Kauno miestui dovanotos Lietuvos dailės ir Rytų meno kolekcijos.
Lietuvos dailės rinkinį sudaro virš 120 prof. A. Miškinio dovanotų darbų, kurių dauguma buvo atrinkti iš 2007 m. Paveikslų galerijoje veikusios Lietuvos dailės parodos. Nuosekliai tyrinėjant A. Miškinio kolekciją, galima atkurti XX a. I p. lietuviško realizmo istoriją. Žinoma, ji fragmentiška, bet gana informatyvi.
Profesorius kryptingai rinko XIX a. pab. – XX a. I p. Lietuvos realistinės dailės kūrinius. Šių darbų tikslas – atspindėti gyvenamojo laikotarpio realijas, išryškinti socialines problemas, todėl juose vyrauja buitinis, portreto, o labiausiai peizažo žanrai. A. Miškinio rinkinio turinys – dominuojantys peizažai – atspindintį laikotarpio tendencijas. Realizmas laiko tėkmėje patyrė įvairius pokyčius, jis nebuvo vienalytis. Aptariamoje kolekcijoje galima stebėti šią raidą.
XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos meną kūrė įvairiatautė dailininkų karta. A. Miškinio kolekcijoje šią įvairovę atspindi Ivano Trutnevo, Ivano Rybakovo, Ferdinando Ruščico, Chaimo Sutino, Jehudos Epšteino ir kt. dailininkų pavardės. Šie menininkai mokėsi Peterburgo, Krokuvos, Miuncheno dailės akademijose, kitose mokyklose, kuriose buvo diegiami akademinio realizmo principai. Kolekcijoje ši kryptis ryškiai atsispindi Vilniaus piešimo mokyklos įkūrėjo Ivano Trutnevo kūrinyje „Miško upelis“ – tiksli, kruopšti tapyba, stengiantis kuo objektyviau pavaizduoti pasirinktą gamtos fragmentą. I. Trutnevo mokykloje, taip pat Peterburge teko mokytis ir dailininkui bei architektui Juozapui Kamarauskui. Jo kūryboje dominuoja Vilniaus, Kauno ir kitų miestų panoramos.
XX a. pr. realizmas patyrė naujų krypčių – romantizmo, impresionizmo, moderno, simbolizmo – įtaką, kuri atsispindi senesnės kartos menininkų: Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Kalpoko, Adomo Varno, kūryboje. Ankstyvuoju laikotarpiu įsisavintus principus jie ir toliau diegė Kauno meno mokykloje. A. Mišinio kolekcijoje yra po kelis šių autorių peizažus.
XX a. 4-ame dešimtmetyje jaunųjų menininkų karta pradėjo maištauti prieš nusistovėjusias meno formas. Susibūrė „Ars“ grupuotė, kuri siekė sukurti savitą stilių, jungdama moderniosios ir lietuvių liaudies kūrybos tradicijas. Adomas Galdikas (jo kūrinių kolekcijoje daugiausia) buvo jungiamoji grandis tarp senosios kartos ir jaunųjų. Jo kūryba kupina ieškojimų. A. Miškinio rinkinyje yra septyni šio dailininko tapyti peizažai, kurių atlikimo maniera nėra vienalytė. Vieni jų nuosaikesni, artimesni tradicinei realistinei manierai („Botanikos sode“, „Palangos parke“), kiti dekoratyvūs, modeliuojami ekspresyviais spalvingais potėpiais („Pajūrio sodyba“, „Peizažas“).
Atskirą grupę sudaro vokiečių dailininkai, kūrę Mažojoje Lietuvoje – Bernhardas Kalmejeris, Gustavas Waitkunatas, Idas Wolfermannas - Lindenau ir kiti. Jų peizažuose atsispindi Nidos, Juodkrantės, pajūrio vaizdai.
Rinkinyje taip pat yra ir keli kitoms srovėms bei žanrams priskiriami kūriniai, pavyzdžiui, dekoratyvios Kazio Šimonio kompozicijos, A. Galdiko mažosios abstrakcijos, sukurtos išeivijoje, Kazio Varnelio kūrinys istorine tematika „Rudavos mūšis“ (1942) ir kt. Vienas vertingiausių visos kolekcijos kūrinių yra A. Galdiko darbas „Malda“ (XX a. 3 deš.), kuriame ryškūs arsininkų kūrybos principai. Rinkiniui taip pat priklauso šio dailininko triptikas „Lietuva“ (1935–1936), sukurtas 1937 m. Paryžiuje vykusios parodos paviljonui.
Kaip pripažįsta ir pats kolekcininkas, geriausi pripažintų dailininkų darbai jau turi savo vietą muziejuose – ir tik nedaugelis šių paveikslų yra reprezentaciniai menininkų darbai. Tačiau sukaupti kūriniai neabejotinai praturtina iškilių Lietuvos dailininkų kūrybos lobyną.
Rytų meno ekspozicijoje rodoma 380 A. Miškinio surinktų darbų.
Parodoje pateikiami beveik vien Tolimųjų Rytų (Centrinės, Pietų ir Rytų Azijos šalių) dailininkų ir meistrų kūriniai. Jie kildinami iš Kinijos, Japonijos, Indijos, Birmos, Tibeto, Nepalo, Mongolijos. Keli kūriniai yra iš Artimųjų Rytų (Irano). Rinkinys dar netyrinėtas, todėl šiuo metu dar tiksliai nežinoma, kokiai šaliai kiek kūrinių gali būti priskirta - daugelyje jų galima įžvelgti ir visam arealui, ir atskiroms šalims būdingų tradicijų bei formos elementų.
Ekspozicijoje vyrauja vaizduojamosios ir dekoratyvinės dailės kūriniai, šalia jų – nedidelė dalis skiriama taikomosios dailės dirbiniams (vazoms, buitiniams bei ritualiniams indams ir kt.). Daugelis eksponatų priskiriami XIX a. Ankstyviausieji profesionalūs darbai – kinų ritualiniai indai su senaisiais rašmenimis išgraviruotais užrašais datuojami XI a. – VIII a. pr. Kr.
Parodoje gausu dirbinių iš kaulo, metalo, akmens ir medžio. Dažniausiai vaizduojami populiarūs dievai, nemirtingieji, šventikai, valdovai, įvairios mitologinės kompozicijos, o taip pat ir paprasti žmonės.
Nemažą grupę (39 vnt.) sudaro aliejinės tapybos ir akvarelės darbai ant šilko, popieriaus, perlamutro. Tai ir ritinėlių pavidalo vienos temos kūriniai („Šimto budų paveikslas“, „Šimto žirgų paveikslas“ ir kt.), bei tankos, skirtos vienam dievui ar deivei pavaizduoti, buitinės kompozicijos. Dalis darbų (ksilografijos) priskiriama XVIII – XIX a. japonų dailininkams: Utagawai Kunisadai, Suzukiui Harunobui, Katsushikai Hokusajui, Utagawai Hiroshigai.
Rinkinyje nemažai XVIII a. – XX a. I p. porceliano ir fajanso dirbinių (60 vnt.). Čia vyrauja buitiniai indai ir vazos (kai kurios itin puošnios, gamintos Japonijoje specialiai Europai), dekoruotos lėkštės. Taip pat yra Budų ir bodisatvų, valdovų bei kitų mitologinių asmenų statulų.
Parodoje galima išvysti kelis skirtingo stiliaus baldus, įvairius karpinius, siuvinius, oda ir lako technika apipavidalintus dirbinius.
Eksponatai įvardinti, pasikliovus VDU doktoranto Aurelijaus Zyko ir VDU dėstytojos iš Kinijos Yang Qiaoyn žiniomis bei atitinkama literatūra. Dalį užrašų perskaitė VU Orientalistikos centro darbuotoja Dalia Švambarytė.
ANTANO ŽMUIDZINAVIČIAUS KŪRINIŲ IR RINKINIŲ MUZIEJUS
V. Putvinskio g. 64, LT-44211 Kaunas
Memorialinio namo-muziejaus ekspozicija supažindina su tapytojo Antano Žmuidzinavičiaus ir jo šeimos gyvenimu – kūryba, pedagogine ir visuomenine veikla. Muziejuje galima išvysti A. Žmuidzinavičiaus paveikslų, susipažinti su jo sukauptais rinkiniais, įvairia archyvine medžiaga. Bute ir dirbtuvėje išlikusi 3–4-ojo dešimtmečių aplinka: autentiški baldai ir įvairios interjero detalės (šviestuvai, telefono aparatai ir kt.).
VELNIŲ MUZIEJUS
V. Putvinskio 64, LT-44211 Kaunas
Vieninteliame pasaulyje velnių muziejuje saugoma per 3 tūkstančius velniukų – vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių bei suvenyrų. Didžiąją jų dalį sudaro velniukai iš medžio, stiklo, tekstilės, porceliano, popieriaus. Kartu su velniais renkamos kaukės, raganos, mitų ir pasakų personažai.
Pirmame aukšte eksponuojama pirminė A. Žmuidzinavičiaus kolekcija, kurią sudaro 260 velniukų, surinktų 1906 – 1966 m. Pirmąjį velniuką A. Žmuidzinavičiui 1906 m. padovanojo kunigas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Bičiulių, dailininkų, dvasininkų, tautodailininkų dovanoti kolekcijos velniukai atskleidžia skirtingus lietuvių folklorinio velnio – maištininko, kūrėjo, gundytojo, globėjo, baudėjo – bruožus.
Antrame aukšte eksponuojami lietuvių liaudies ir profesionaliosios dailės autorių sukurti velniukai, padovanoti muziejui po A. Žmuidzinavičiaus mirties.
Trečiame aukšte eksponuojamos lankytojų iš užsienio dovanos – velniai ir kaukės iš Europos, Amerikos, Azijos, Afrikos šalių.
KERAMIKOS MUZIEJUS
Rotušės a. 15, LT-44279 Kaunas
SENOJI KAUNO KERAMIKA XV–XIX a.
Kauno archeologinės keramikos rinkinio kolekciją sudaro 1968 – 1997 m. Kauno senamiesčio ir apylinkių kasinėjimų radiniai. Tai amatininkų kurti įvairios paskirties indai, puošnūs renesansiniai, barokiniai krosnių kokliai, krosnių dekoratyvinės detalės, įspūdingo dydžio stogų čerpės.
Ekspozicija supažindina ne tik su keramikos kūriniais, bet ir su to laikotarpio miestiečių buitimi.
Ekspozicijoje pristatomi Lietuvos profesionaliosios keramikos dailininkų darbai nuo tarpukario iki šių dienų. Jie puikiai atspindi keramikos dailės kelią. Pagrindinis parodos akcentas – Lietuvos profesionaliosios keramikos dailės patriarcho Liudviko Strolio kūriniai, sukurti enkaustikos technika ir gimę tarpukariu, brandžiuoju laikotarpiu ir paskutiniaisiais gyvenimo metais.
Ekspozicijoje pristatomi Kauno meno mokyklos absolventų – V. Miknevičiaus, V. Manomaičio ir kitų dailininkų kūriniai. Padidėjus keramikos paklausai, išsiplėtus keramikų ratui atsirado stilių, braižų įvairovė: nuo liaudiškų formų ir dekoro parafrazių iki abstrakčių, dekoratyvinių tūrių. Ekspozicijoje demonstruojami žymiausių šiuolaikinio porceliano meistrų L. Šulgaitės, A. Višinskienės, I. Petravičienės, J. Navakienės darbai.
ISTORINĖ LR PREZIDENTŪRA
Vilniaus g. 33, LT-44279 Kaunas
SUGRĮŽTANČIOS RELIKVIJOS
Šia ekspozicija, atvėrus aukščiausių šalies pareigūnų rezidencijos duris plačiajai visuomenei, siekta nukelti lankytojus į kuo autentiškesnę ano meto aplinką su autentiškomis interjero detalėmis bei daiktais, ir praverti duris ne tik į Prezidento – aukščiausio šalies pareigūno – bet ir Prezidento – asmens bei žmogaus – kasdienį gyvenimą.
Čia eksponuojamos nematytos, prezidentūros rūmuose buvusios „praeities relikvijos“: reprezentaciniai portretai, meno kūriniai, puošę prezidentūros interjerus, dovanos prezidentui, išlikę autentiški baldai, prezidentūros svečių knygos, istorinės nuotraukos, fiksuojančios prezidentų veiklą, jų asmeninio gyvenimo fragmentus.
Lankytojai gali susipažinti su budinčiojo adjutanto kambariu, kuris užpildytas „sugrįžusiomis relikvijomis“, pasivaikščioti po prezidento šeimos kambarius, o pakilę autentiškais XIX amžiaus laiptais, aplankyti audiencijų salę, bei pamatyti koks nedidelis, bet jaukus buvo pirmojo šalies piliečio darbo kabinetas su prezidentiniu darbo stalu ir knygų lentynomis.
Ypatingas ekspozicijos akcentas – unikali, po daugelio metų, į rūmus sugrįžusi, valstybės apdovanojimų kolekcija, kurioje atsispindi 1918 – 1940 metų Lietuvos valstybingumo raida.
Ekspozicija parengta naudojantis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondais.
A. ir P. GALAUNIŲ NAMAI
Vydūno al. 2, LT-50295 Kaunas
L. TRUIKIO IR M. RAKAUSKAITĖS MEMORIALINIO MUZIEJAUS EKSPOZICIJA
Fryko g. 14, LT-44229 Kaunas
J. ZIKARO MEMORIALINIO MUZIEJAUS EKSPOZICIJA
Zikaro g. 3, LT-44261 Kaunas
V. K. JONYNO GALERIJOS EKSPOZICIJA
M. K. Čiurlionio g. 41, LT-66164 Druskininkai
Išskirtinio talento grafiko, tapytojo, skulptoriaus, vitražisto Vytauto Kazimiero Jonyno (1907– 1997) galerijoje eksponuojama per šimtą darbų, sukurtų 1931 – 1982 m. Tai studijų metų medžio raižiniai, iliustracijos ir ekslibriai, kurti Kaune, Paryžiuje; Freiburgo laikotarpio medžio raižiniai ir pašto ženklai, Mainco litografijos, vitražų, dekoratyvinių skulptūrų, mozaikų JAV visuomeniniuose pastatuose, bažnyčiose, skveruose bei aikštėse projektai, taip pat piešiniai, akvarelės, pastelės ir kt. Visi galerijoje saugomi kūriniai – dailininko dovana Lietuvai.
M. K. ČIURLIONIO MEMORIALINIO MUZIEJAUS EKSPOZICIJA
M. K. Čiurlionio g. 35, LT-66164 Druskininkai
Muziejuje eksponuojami M. K. Čiurlionio tapybos originalai „Kristus“ (1905), „Kristus alyvų kalne“ (1909) ir fluorofortas „Auka“.
Muziejuje veikia skaitykla, kurioje sukaupta literatūra apie M. K. Čiurlionį. Vyksta koncertai, rengiami vakarai, skaitomos paskaitos, rodoma vaizdo medžiaga. Paskutinio namelio viena salė skirta įvairių menininkų, turinčių sąsajas su M. K. Čiurlioniu, kūrybos eksponavimui.
Čia kasmet vykstantys tradiciniai renginiai: „Baltų lankų“ studijų savaitė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir Druskininkų savivaldybės projektas „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“, Tarptautinio festivalio „Muzika be sienų“ koncertai ir kt. pritraukia būrius žiūrovų.